BDAR
gdpr

Augalai ir grybai

Anykščių regioninio parko flora yra nepaprastai gausi ir įvairi. Atlikus tik preliminarius tyrimus čia konstatuota net 769 aukštesniųjų augalų rūšys (neskaitant samanų). Toks parko augalų gausumas, floros įvairovė priklauso nuo augaviečių, dirvožemio bei vandens telkinių įvairovės. Anykščių apylinkėse galima aptikti įvairiausių biotopų: Dzūkijai būdingų kerpšilių, mėlyninių pušynų ir derlingų ąžuolynų bei uosynų, paupių baltalksnynų bei gluosnynų, natūralių pievų bei pelkučių kompleksų. 
Anykščių regioniniame parke užfiksuota 25 sporinių induočių, 7 plikasėklių ir 737 gaubtasėklių, kurie priklauso net 101 aukštesniųjų augalų šeimai, rūšių, iš kurių per 30 įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą augalų rūšių. Pušynuose džiugina tikros šilų gražuolės – vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens (L.) Mill.). Parke taip pat auga miškinės žiomenės (Dracocephalum ruyschiana L.), plikažiedžiai linlapiai (Thesium ebractetum Hayne.), miškinės plikaplaiskės (Neottianthe cuculata Schltr.), o kur dar melsvieji gencijonai (Gentiana cruciata L.), kurių didžiulė augavietė aptikta ant Bijeikių piliakalnio, dvilapės blandys (Platanthera bifolia (L.) Rich.), visi gegužraibinių šeimos augalai ir kitos retosios augalų rūšys.

Vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens (L.) Mill.). Šilagėlės auga smėlinguose pušynuose, bet toli gražu ne visuose: joms reikia nerūgštaus smėlžemio, pH gali būti net kiek šarmingas. Smagu, kad Anykščių šilelį puošia toks gražus ir retas augalas! Vėjalandė šilagėlė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir yra griežtai saugoma. Šilagėlė priskiriama 2 (V) saugomų rūšių retumo kategorijai. Miškinės plikaplaiskės (Neottianthe cuculata Schltr.) – tai tikras Anykščių regioninio parko pasididžiavimas! Ganėtinai maži ir trapūs augalėliai, kurie dažniausiai taip ir lieka nepastebėti, tačiau ne vien tik dėl savo smulkumo, bet ir dėl to, kad tai viena sparčiausiai Lietuvoje nykstančių gegužraibinių augalų rūšių. Miškinės plikaplaiskės yra miškų augalai, auga spygliuočių miškuose, dažniausiai smėlio dirvožemyje, paprastai gausiai samanomis apaugusiuose plotuose. Jos taip pat jautrios kitų augalų konkurencijai bei reiklios šviesos kiekiui: saulės atokaitoje augančių individų lapai sudžiūsta, tačiau, susidarius ūksmei, augalai skursta, retai žydi. Aptinkama Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. 

Melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata L.). Aukštis 15-40 cm. Stiebo pamatą gaubia senų lapų plaušėtos makštys. Pamatiniai lapai 5-8, atvirkščiai kiaušiniški, pamatais susiaurėję ir sudaro skrotelę. Stiebo lapai mėsingi, gana tankūs, apie 7-11 porų. Porą lapų, suaugusių pamatais, sudaro 1-3 cm ilgio makštį, apkabinančią stiebą. Lapai su 3 gyslomis, 5-12 cm ilgio ir 14-32 mm pločio, šiurkščiakraščiai. Žiedai keturnariai, mėlyni ar pilkšvai mėlyni, susitelkę į kuokšiškus menturius viršutinių lapų pažastyse ir stiebo viršūnėje. Žydi liepos - rugpjūčio mėn. Vaisius - pailga dėžutė. Sėklos pailgos, rudos, blizgančios, su tinklišku paviršiumi. Tai rūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. 2(V) kategorija: sparčiai nykstanti. Aptinkama Rubikių hidrografiniame draustinyje.

 

Grybai – svarbi organizmų grupė, ekosistemos mitybos grandis. Nors dažniausiai grybai yra priskiriami augalams, tačiau tai atskira grupė, užimanti tarpinę vietą tarp augalų ir gyvūnų. Anatomijos ir fiziologijos požiūriu grybai turi tiek augalams, tiek ir gyvūnams būdingų savybių. Grybai nežydi, ir nesudaro sėklų, jie dauginasi sporomis. Grybų sporos, patekusios į tinkamas sąlygas, sudygsta ir duoda pradžią naujai grybienai. O iš grybienos išauga grybai. 
Anykščių regioniniame parke gana didelė grybų įvairovė, tarp kurių galima sutikti ir retųjų rūšių: geltonasis piengrybis (Lactarius scrobiculatus (Scop.) Fr.), raukšlius kopūstgalvis (Sparassis crispa), kūginis briedžiukas (Morchella conica), tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinnabarinus) , paprastasis taukius (Sarcosoma globosum), šiurkštusis grybliežuvis (Trichoglossum hirsutum) ir kiti. 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-01-28