BDAR
gdpr

Gyvūnija

Gausus augalijos, biotopų margumynas nulemia nemažą paukščių, žinduolių bei vabzdžių įvairovę. 
Anykščių regioniniame parke galima aptikti daugumos rūšių žinduolius: briedžius, elnius, šernus, stirnas, bebrus, ūdras ir kt. 
Anykščių regioninio parko teritorijoje priskaičiuojama apie 12 saugomų paukščių rūšių. Plėšriesiems miško paukščiams labiausiai tinkamas Burbiškio miškas, kuriame peri juodieji gandrai (Ciconia nigra), mažieji ereliai rėksniai (Aquila pomarina). Gyvenvietėse, vienkiemiuose priskaičiuojama per 50 porų Lietuvos nacionalinių paukščių – baltųjų gandrų. Šventosios upės šlaituose, atodangose peri tulžiai, pamiškėse rasti žalvarniai, upėje stebimi vidutinieji ir didieji dančiasnapiai. Upėse ir ežeruose nardo ne vienos rūšies antys, kragai, laukiai, aptinkama Baltijos lašišų, upinių nėgių, šlakių ir kt. 
Rubikių ežero hidrografinis draustinis paskelbtas Natura 2000 teritorja – tai vertinga šikšnosparnių – kūdrinių pelėausių (Myotis dasycneme) buveinė. Anykščių regioninio parko teritorijoje aptinkamos šios saugomų vabzdžių rūšys: akiuotasis satyras (Lopinga achine), didysis auksinukas (Lycaena dispar), baltajuostis melsvys (Aricia eumedon), pleištinė skėtė (Ophiogomphus cecilia), šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis), geltonžiedis kordulegastras (Cordulegaster boltonii), mažasis karališkasis laumžirgis (Anax parthenope).

Kūdrinis pelėausis (Myotis dasycneme Boie, 1825). Vidutinio dydžio šikšnosparnis, kūno ilgis – 51 – 73 mm, sveria – 13 – 20 g. Šio žvėrelio nugaros pusė ruda, kartais kiek kitokio atspalvio, apatinė pusė beveik balta. Ausys vidutinio didumo. Kūdrinis pelėausis yra labai panašus į gerokai mažesnį vandeninį pelėausį. Maksimali žinoma gyvenimo trukmė – 16,5 metų. 
Stipriausių skleidžiamų ultragarsų dažnis yra 35 kHz. Maitintis išskrenda visiškai sutemus ir aktyvūs būna iki pat aušros. Vabzdžius gaudo žemai ties vandens paviršiumi, dažniausiai netoli slėptuvių, nors yra nustatyta, kad medžioti gali nuskristi 15 – 20 km. Lietuvoje tai reti šikšnosparniai, aptinkami ištisus metus: ir šiltuoju metų laiku, ir žiemą. Gyvena įvairiose slėptuvėse arti vandens. Dienoja pastatuose, medžių drevėse, inkiluose. Anykščių regioniniame parke aptinkamas Rubikių hidrografiniame draustinyje.
Mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina). Saugoma plėšriųjų paukščių rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Tai viena mažiausių iš tikrųjų erelių (lot. Aquila) genties rūšis, bet didesnė už į Lietuvą kartais atklystantį nykštukinį erelį. Rėksniais pavadinti dėl labai triukšmingo gyvenimo būdo. Į Lietuvą atskrenda kovo–balandžio mėnesiais. Lizdus krauna brandžiuose miškuose. Pora viename lizde gali perėti daugelį metų. Perėti pradeda gegužės mėnesį, deda 1–2 kiaušinius. Jaunikliai mokytis skraidyti pradeda liepos pabaigoje. Žmogus kelia grėsmę šiai rūšiai naikindamas lizdavietes pagrindinių kirtimų metu, trikdydamas ir lankydamasis netoli lizdaviečių perėjimo ir jauniklių auginimo metu. Anykščių regioniniame parke aptinkama Burbiškio miškuose.
Geltonžiedis kordulegastras (Cordulegaster boltonii Don.). Tai jautri buveinių pokyčiams rūšis. Veisimosi buveinės yra nedidelės (dažniausiai 3– 7 m pločio) sraunios upės smėlėtu, tiesiogiai saulės apšviečiamu ir neprižėlusiu augalų dugnu. Lervos plėšrios, minta daugiausia kitų vabzdžių lervomis, kurių tyko įsiraususios į dugno smėlį. Jų vystymasis trunka 4 – 5 metus. Pirmieji suaugėliai pasirodo gegužės pabaigoje, dauguma išsirita birželio mėnesį ir skraido iki rugpjūčio mėn. pradžios. Laikosi netoli upės vagos, medžioja skraidančius vabzdžius virš vandens ar pakrantės augalijos. Dėl ilgai trunkančio lervų vystymosi, kordulegastrų populiacijos labai lėtai atsikuria. Anykščių regioniniame parke aptinkama Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. 
Baltijos lašiša (Salmo salar), kuriai priklauso ir Lietuvos upėse gyvenanti lašiša, atsiskyrė nuo Atlanto lašišos vėlyvajame Anciliaus periode (6000 metų pr m. e.) ir dabar yra atskira Šiaurės Atlanto lašišos geografiškai izoliuota subpopuliacija. Kai kuriuose Karelijos ir Švedijos ežeruose gyvena gėlavandenės lašišos, augančios lėčiau nei jūrinės, tačiau neršti plaukiančios taip pat į upes. Ši vertinga žuvis labai jautri cheminiams teršalams, todėl ją galima laikyti aplinkos švarumo indikatoriumi. Lietuvoje lašiša dažniausiai neršia mažai teršiamose, švariose upėse bei jų intakuose. Lašiša yra greitai auganti, anksti bręstanti, vidutinio gyvenimo ciklo žuvis. Anykščių regioniniame parke lašišų aptinkama Šventosios upėje (Šventosios ichtiologiniame draustinyje), Virintos upėje.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-01-28