BDAR
gdpr

header image

Kraštovaizdis

„Anykštija... Tik į save panašus žemės plotas, išsikuprojęs, išsibangavęs vakarinėje Aukštaičių kalvyno nuošlaitėje, ten, kur dar aukštumos nesibaigė, o lygumos neprasidėjo...“ Taip Anykščių kraštą apibūdino profesorius Česlovas Kudaba. Išskirtinis Anykščių regioninio parko bruožas – kraštovaizdžio įvairovė. Tai upių slėnių, senslėnių ir ežerų, miškų, unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio parkas.

Dabartinį regioninio parko reljefą suformavo paskutinis ledynas prieš 16 tūkst. metų. Jam tirpstant atsirado senkloniai, kuriais dabar teka Šventoji, Virinta ir daugelis kitų upių bei upelių. Aukščiausia Storių kalvyno kalva siekia iki 194 metrų, o giliausias Šventosios upės slėnis yra 60 metrų virš jūros lygio. Parko teritorijos gelmėms būdingas nestoras ledyninių nuogulų sluoksnis. Po nuogulų sluoksniu ant senojo devono pamato stūkso klodai kvarcinio neogeninio smėlio. Jo plotai eina iš šiaurės į pietus rytine ir centrine parko dalimi.
Anykščių regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia dviejuose morfologiniuose kraštovaizdžio rajonuose esantys miškingų, mažai sukultūrintų ir urbanizuotų terasinių slėnių, gilių stačiašlaičių slėniukų, miškingo banguoto paslėnio, stambaus sukultūrinto ežero duburio, agrarinių ir miškingų moreninių kalvynų kraštovaizdžio tipai.

Miškai parke užima 5 029 ha plotą (33 %). Jie tęsiasi abipus Šventosios nuo Andrioniškio iki Kavarsko (Niūronių girelės, Pavarių, Anykščių šilelio, Vilkonių, Šilinės miškai), miškais apaugę visi Šventosios intakai: Varius, Elmė, Anykšta, Virinta ir kt. mažesni upeliai, dar yra du miškų masyvai netoli Rubikių ežero: Gečionių ir Burbiškio miškai. Burbiškio ir Gečionių miškams būdingas derlingas dirvožemis, todėl čia aptinkami beveik visi regioninio parko lapuočių: ąžuolų, uosių, liepų, baltalksnių ir juodalksnių medynai, kurie sudaro 10–12 % visų miškų. Regioniniame parke vyrauja spygliuočių medynai, iš kurių pušynai užima apie 80 % visų miškų. Apie 10 % užima eglynai.

Rubikių ežeras – vienas iš didesnių Lietuvos ežerų, užliejęs 968 ha plotą. Ežero ilgis yra apie 5 km, plotis –  3,4 km, kranto linija – 24 km, didžiausias gylis – 16,1 m. Didžiausia ežero puošmena – 16 salų, pavadintų įdomiais vardais: Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji ir kt. Didžiausia iš jų užima net 16,4 ha plotą. Rubikių ežeras, paskelbtas hidrografiniu draustiniu, protakomis susijungęs su Dusyno ir Mūšėjaus ežerais. Į ežerą įteka keletas upelių, išteka Anykšta.
Šiaurinės ir pietinės Rubikių pakrantės tinkamos rekreacijai. Aplinkui ežerą įrengtos 9 poilsiavietės, galima išsinuomoti valtis, vandens dviračius, pasistatyti palapines, iškeliauti 2 dienoms vandens maršrutu per keturis ežerus, švariame ir skaidriame vandenyje malonu išsimaudyti. Jau tapo tradicija kiekvienais metais per Jonines rengti „Rubikių buriavimo regatą“.   

Šventosios upė – tai viena gražiausių upių Lietuvoje. Tai nepaprasta upė – savo baseino plotu ji nusileidžia tik Nemunui ir Neriai. Anot Anykščių krašto rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto: „Ji (Šventoji) ne tiek upė, kiek Lietuvos gamtos dvasia, aiškiai jaučiama; įtakinga žmonių būdams, kaip rusų Volga saviškiams…”
Anykščių rajonu Šventoji teka, vingiuoja, raitosi daugiau kaip 80 kilometrų. Į Šventąją įteka Anykšta, Elmė, Šlavė, Varius, Virinta, Susiena ir kt. Ties Anykščiais ir Kavarsku upė patvenkta, tačiau Anykščių rajoną puošia ir pati vaizdingiausia Šventosios dalis su nepakartojamo grožio kilpomis bei atodangomis. 

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-03-01