BDAR
gdpr

Ar atpažintumėte pilkojo kiškio pėdsakus sniege?

Data

2021 02 17

Įvertinimas
0
Kiskio_pedos_1.jpg

Pilkojo kiškio (Lepus europaeus Pallas, 1778) viršutinės kūno dalies kailis pilkai rusvas ar juosvas, krūtinė ir kojos juodi, pilvas baltas, ausų galiukai juodi, uodegos viršutinė dalis juoda, o apatinė - balta. Kailis tankus, akuotplaukių ir vilnaplaukių pamatinė dalis balta, o spalva įvairuoja nuo rudos iki juodos.

Pilkieji kiškiai gyvena laukuose, krūmynuose, miškeliuose, pamiškėse, miškuose (didelių miškų masyvo vidurio vengia). Žiemą susidarius storokai sniego dangai apie 30 cm, iš laukų pasitraukia ir slapstosi miškuose, soduose, krūmuose. Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais. Vasarą ėda beveik vien tik žolinius augalus, rudenį dar ir įvairias sėklas, grūdus, žiemą – sumedėjusių augalų žievę, šakeles, ūglius, šieną, šakniavaisius. Mėgstamiausios medžių rūšys yra ąžuolas, gluosnis, blindė, drebulė. Kiek mažiau pažeidžia klevus, uosius, pušis. Retai kada graužia alksnius, egles. Labiausiai noriai kiškiai ėda medžių ir krūmų ūglius, mažiau - žievę. Kiškis turi maitintis įvairiu maistu (racione apie 520 rūšių žolinių ir daugiau kaip 30 rūšių sumedėjusių augalų). Kiškiams reikalingos mineralinės medžiagos, pasitaiko, kad laukuose laižo pabertas trąšas ir taip apsinuodija.

Aktyvūs būna iš ryto iki vidurdienio ir vakare. Žiemos laikotarpiu būna aktyvūs naktį. Dieną kiškis dažniausiai praleidžia guolyje, nors kartais galima pamatyti besimaitinantį ir dieną. Gyvena pavieniui, tik poravimosi metu galima pamatyti vienas kitą besivaikančius kelis kiškius. Pasimaitinęs turi pailsėti gulyklose. Per parą įsiruošia 2-3 gulyklas. Gulykla - nedidelė duobutė, kurią prasikasa priekinėmis kojomis. Arimuose duobutė būna tokio gylio, kad joje kiškis telpa prigludęs prie žemės. Gale duobutės – gulyklos paprastai būna kupstas, arime –  stambesnis grumstas, velėna, žolių, krūmų kupstas, kelmas ir kita.

Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės – ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. T raidės pavidalo ketveriukių kiškio pėdsakas: du ilgi, platūs užpakalinių kojų pėdų atspaudai priekyje, o už jų vienoje linijoje maži apvalūs priekinių kojų atspaudai. Bėgdamas ilgas užpakalines kojas stato prieš priekines. Užpakalinės kojos išmetamos toli į priekį ir kiek plačiau. Priekinės kojos trumpesnės ir plonesnės už užpakalines, nagai ilgi ir aštrūs. Pėdos siauros, priekinė dalis smaili, užpakalinės pėdos dydis 11.5–15 x 3.5–6 cm. Šuolis siekia iki 60 cm.

Yra išskirta trys kiškių judėjimo būdai. Besimaitindamas kiškis juda labai smulkiais šiuoliukais. Tokie pėdsakai būna ryškesni ir arti vienas kito. Pagal pėdsakus matosi, kad maitinimosi metu jis dažnai sėdi ant galinių kojų.

Kiškis įprastai šuoliuoja, kartais tursena ristele, tačiau niekada neina žingsniu. Kartais kiškis juda ilgesniais šuoliais, kurių metu žvėrelis kartu užmeta abi galines kojas į priekį, o priekinėmis kojomis atsispiria į žemę pakaitomis. Pėdsakas sniege išlieka visas. Greit bėgant, kuomet sprunka nuo priešo, užpakalines kojas stato ne šalia viena kitos, o vieną šiek tiek į priekį, tada padidėja tarpai tarp pėdsakų ir jie išsidėsto vienoje linijoje. Sniege atsispaudžia tik pirštų galai. Tokia kojų išsidėstymo tvarka svarbi pusiausvyrai išlaikyti greitai bėgant. Dar vienas kiškio prisitaikymas, kad kojos neslystų bėgant, jo letenėlės iš apačios padengtos tam tikrais šereliais. Taip pat kiškio pėdose, tarpupirščiuose yra prakaito liaukų, dėl to prie jų nelimpa sniegas.

Pajutęs pavojų kiškis mėto pėdas: grįžta savo pėdomis, staigiai nušoka į šalį, pina kilpas, kol pasislepia guolyje.

Kiškis turi stiprias kojas ir didelę širdį. Nedidelę atkarpą gali bėgti 80 km/h greičiu, o pašokti apie 2 metrus į viršų. Lietuvoje pilkasis kiškis saugomas Laukinės gyvūnijos įstatymo, neveisimosi metu leidžiamas medžioti, bet yra siūloma medžioklės atsisakyti. 2020 metų Aplinkos ministerijos vertinimu pilkųjų kiškių skaičius mažėja.

 

Informacija ir nuotraukos: ekologės Dovilės Maneikytės