BDAR
gdpr

Vildžiūnų (Virintos) atodangos grožis

Data

2021 09 09

Įvertinimas
1
DSC_0079.JPG

Vildžiūnų atodanga randasi prie Virintos upės  Anykščių rajone, Kurklių seniūnijoje, Šližių kaime. Sunkiai surandama nuošali vieta miškuose (Koordinatės: 55.45273, 25.010763). Vildžiūnų atodanga yra kairiajame mišku apaugusiame krante. Jos skardžio aukštis apie 10 m, ilgis palei upės vagos vingį – iki 50 m. Atodangos vardas parinktas pagal gretimo Vildžiūnų kaimo pavadinimą. Tai geologinis gamtos paveldo objektas, valstybės saugomu paskelbtas 2007 m. Vildžiūnų atodangą sudaro vėlyvojo devono Šventosios svitos dalies ir kvartero nuosėdinės uolienos.

Čia, kairiajame Virintos šlaite, aptinkami maži urveliai, kuriuose kasasi vieni gražiausių, atsargiausių ir tyliausių Lietuvos paukščių – tulžiai (Alcedo atthis). Čia jie aptinkami balandžio – lapkričio mėnesiais, o kartais ir žiemoja. Urvelius išsikasa apie 1 m gylio, kuriame gali padėti 6–7 kiaušinius. Šie paukščiai kuriasi prie upių, kad galėtų gaudyti smulkias žuvis, vandens bestuburius. Čia pat urvelius rausia abu porelės nariai, mažiausia Lietuvos kregždė – urvinė kregždė (Riparia riparia). Urvelio ilgis būna 20–120 cm. Urvinės kregždės urvelis eina nuožulniai aukštyn, todėl į lizdą nesirenka lietaus vanduo. Urvelio gale iš šiaudelių, plaušų, šakelių bei plunksnų suka lizdą, kuriame deda 4–6 kiaušinius.

Čia pat pastebėjome ir gulbę giesmininkę (Cygnus cygnus), įsitaisiusią nuošalioje miško vietelėje, upės vagoje. Gulbės giesmininkės ir gulbės nebylės labai panašios išvaizda, ypač plunksniniu apdaru. Pagrindinis skirtumas, kad gulbės giesmininkės snapas yra geltonas, be to, ji neturi gumbo virš snapo. Šios gulbės giesmininkės be galo aršios kovotojos ir patinas aršiai gina savo teritoriją nuo savo gentainių.

Netoli atodangos, ant saulėto smėlingo ir akmenuoto skardžio įsitvirtinusi auga smulkiažiedė tūbė (Verbascum thapsus). Tai bervidinių šeimos, tūbių genties augalas. Dvimetis, 30–200 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, storas, lapuotas, dažniausiai nešakotas, užsibaigiantis varpos pavidalo žiedynu. Žiedų kamuolėliai tankūs, vainikėlis geltonas, retai baltas, gelsvo atspalvio. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Sėklos subręsta rugpjūčio – spalio mėn.

Prie Vildžiūnų atodangos verta apsilankyti visais metų laikais, nes kraštovaizdis būna užburiantis, o pirmieji pasitinka ir savo balsu pasveikina įvairūs paukščiai.